Įpročiai trukdę susitvarkyti

Per mano tvarkos metus būta visko. Nuo pasididžiavimo idiealia tvarka namuose, išgerto reikiamo kiekio vandens, nueitų daugybės žingsnių iki visą dieną negalėjimo pakelti galvos, dėl nėštumo pirmojo trimestro nesmagumų, beviltiško apsijaukimo, neatliktų darbų, nepraryto nė kąsnio maisto, krūvos nešvarių indų plautuvėje, kai geroji indaplovė sugesdavo.

Keli mėnesiai nuo atsikraustymo į naują butą slinko su nebaigtais dėlioti ir dar savo vietos neradusiais daiktais, pustuštėmis dėžėmis bei spintomis, likusiais šventiniais atributais, dovanelėmis aplinkui ir kt. Šiandien taip puikiai susitvarkiau namus, atrodo, geriau ir būti negali. Ne dulkes nusibraukiau, pagaliau susiorganizavau, kam turi priklausyti namų kampai ir kertelės.



Pastarasis mėnuo nelengvas. Vėl apleido hemaglobinas, su trenksmu apsilankė nemiga, kuri pasireiškia iki beprotybės galūnėmis lankstančiomis skruzdelėmis. Atrodo, kad naktį joms pats darbymetis skruzdelyną kuoptis. Rytais vis laukiau, kada suruošusi kolektyvą į darželį, galėsiu griūti pasnausti, širdis jau kulnuose voliojosi. Nėštumo teikiami “malonumai”, ne kitaip. Ir tikrai, tokios būsenos man nerūpėjo tvarkytis. Nemiga, geras dalykas tik tiek, kad naktį galiu netrukdomai rašyti, knaisiotis po spinteles, žinoma, labai tyliai ar žiopsoti filmus.

Atėjus geresnėms dienoms, dovanojančioms daugiau energijos ir jėgų, griebiau jautį už ragų ir susitvarkiau, taip, kad užmerktomis akimis žinočiau kur, kas padėta, ko dar trūksta iki pilnos naminės laimės. Man esant 100 % naminukei, tai ypatingai svarbu.

Prieš dalinantis, kaip nepakartojamai tvarkausi (apie tai kituose tekstuose), pagavau save už rankos su netinkamais įpročiais, kurie nepadėjo tvarkytis. Kodėl aš ir vėl apsijaukusi?

Nieko blogo nesitvarkyti ir dėl tvarkos nesukti sau galvos, jei tai visiškai neaktualu, nerūpi, sąžinė negraužia. Kadangi, prieš kurį laiką man ypatingai pradėjo rūpėti, kaip gyvename, o sąžinės balsas beveik pramušė ausų būgnelius, su namų tvarka kilusius klausimus norėjau spręsti iš pagrindų, juk taip ilgai stengiausi, su nuopoliais bei pakylimais, gyventi tvarkingai.



Esu įsitikinusi, kad reikia slopinti ne simptomus, o gydyti priežastis, dėl kurių susirgome. Kaip ir ieškoti priežačių, kodėl pykstamės, kodėl nesutariate su vyru ar žmona? Kodėl nutiko vieni ar kiti dalykai, kodėl dingo laimė ir dar daugybė kodėl kiekviename gyvenimo etape. Nepamirštant, kad už viską prie ko prisidėjome, reikėtų prisiimti atsakomybę. Ar visuomet aplinka, valdžia, lietus ir sniegas kaltas?

Ar tikrai dėl neplautų indų krūvos plautuvėje yra kalta mano prasta sveikata ir nėštumas, darbai, tik 24 valandos paroje? O gal tai, kad esu nepakankamai gerai organizuota ir nesusitvarkau su namų ruoša?

Ta teisybė akis bado. Oj, kaip bado. Bet aš renkuosi, kad tegul ji badosi, nei aklai pateisinsiu save kiekviename žingsnyje, kad ne aš, o aplinka kalta. Kas? Aš netvarkinga? Ne, ne.. mhhh… aš tik turėjau labai daug darbo.. mano namiškiai netvarkingi.. vaikas viską sujaukia.. šuo.. namų tvarkytoja tvarko labai prastai.. mhhh.. kažkas turi įpilti vandens į skrandį ir sukramtyti obuolį už mane.. ok, užteks. Nesakysiu, kad nebuvau tokia neigėja. Nesakysiu, kad pasiverčiau šventa. Kaip turėtume mokėti save pagirti, taip turėtume mokėti ir pabarti. Ne prieš kitus, prieš save. Su veidrodžiu ar be.

 


Taigi, ką atkapsčiau apie savo netinkamus įpročius, kurie visai nepadėjo gyventi tvarkingai.

1. Daiktų kaupimas
Gebėjimas gyventi tik su tiek kiek reikia, iš mano pusės atrodo, labai sveikintinas įprotis. Toli gražu minimaliste nebuvau ir šiandien nesu. Tačiau nebelaikau daiktų tam, nes gaila su jais atsisveikinti, nes brangūs. Turiu tik tuos, kuriuos mėgstu bei tuos, kuriuos išties naudoju. Anksčiau, jei turėjau laisvą lentyną, visuomet norėjau ją užpildyti daiktais. Jei spintos kabykla pustuštė, neužtrukdavau ją užpildyti naujais drabužiais. Atsikračiusi mane slėgusio šlamšto, gyvenimas nušvito skaisčiausiomis spalvomis. Nebėra to senienos jausmo, to slėgimo iš visų namų pusių. Namus tvarkytis ir valyti tapo nepalyginamai lengviau.

2. Savo vietos neturintys daiktai
Didelis daiktų skaičius ir neaiškios daiktų grupės, automatiškai priverčia daiktus pasklisti po visus namų paviršius ir kampus. Išėmiau iš vienos vietos, atgal padedu į kitą lokaciją, kur greičiau bei paprasčiau, tačiau visai ne ten, kur turi būti. Taip ir sukasi ratu daiktai, kol nebepamenu kur juos padėjau arba net nebesistengiu jų kažkur padėti. Dedu pastangas, o rezultato nėra. Išsprendus pirmąjį įprotį, lengviau tapo susidoroti su šiuo. Ko pasekoje, daiktais nenukrauti paviršiai. Namiškiai aiškiai žino, kur ir kokie daiktai laikomi.



3. Neorganizuotas daiktų laikymas
Namai, spintos bei stalčiai nėra guminiai. Nesutalpins tiek daiktų, kiek panorėsime. Išsisprendžiau pirmą problemą, vėliau antrą, o su šia ilgai laužiau galvą. Kaip sudėlioti, kad būtų patogu laikyti, patogu paimti ir grąžinti atgal? Išbandžiau ne vieną variantą. Išmokau naujų drabužių lankstymo, daiktų laikymo įpročių. Taip galiu sutalpini gerokai daugiau daiktų. Paėmus vieną reikalingą daiktą ar drabužį, nebeiškrenta dešimtis kitų. Ir akims vaizdas patinka.



4. Daiktų nepadėjimas atgal į vietą
Deja, šis įprotis vis dar dažnas palydovas kasdienybėje. Protas burba, kad kam dabar, padėsi į vietą vėliau. Aš kvailelė, jo šnabždesių paklausau. Nors stipriai kovoju ir bandau jį nutildyti. Įprasti tik pasinaudojus, padėti į vietą. Pavyzdžiui, lyginimo lenta. Išlyginusi vienus marškinius, save įtikinėju, kad būsiu super moteris ir išlyginsiu daugiau. Nebūtinai dabar, už pusvalandžio. Kartais pusvalandis trunka ir tris dienas. O, ant lyginimo lentos taip patogu viską pasidėti. Jau gerokai sąmoningiau matau, kaip sukčiauja mano smegenys. Kuo dažniau padedu daiktus į savo vietas, tuo tyliau galvoje burbuliuoja sąmokslo teorijos. Svarbiausia, kad tie daiktai jau turi savo vietas.

5. Neaiškus namų tvarkymo planas
Nepriekaištinga atmintini tikrai negaliu pasigirti. Pamirštu kada, kokius darbus atlikau, kurią dieną, kurią savaitę. Mamos žino, prireikia laiko atminčiai sugrįžti. Dažnai ji ne visa pareina namo, bet bent didžioji dalis sugrįžta. Ėmusi daugiau domėtis apie tvarkymosi sistemas, neišvengiamai pagavau namų tvarkymosi rutinos akcentą. Žodis rutina, apskritai man buvo svetimas. Bet prisijaukinau. Žinau, kaip dažnai turiu atlikti vienus ar kitus darbus, kad nekiltų netvarkos panika. Kad žinojimas neišnyktų it dūmas, pasižymiu, kada dulkės, kada grindys, kada vonia, kada virtuvė ir kt.

6. Neaiškus drabužių skalbimo planas
Skalbinių krūva buvo mano vienas didžiausių priešų, o vyro klausimas ar dar turiu švarių kojinių, tapo itin namaloniu. Oj, neišskalbiau, pasiimk naujas, atsakau. Skalbinių krepšiai buvo netinkami mūsų šeimos poreikiams. Neturėjau nuoseklumo, kad pavyzdžiui šeštadienis ir sekmadienis skalbimo dienos. Dabar turiu.



7. Indų kalnas plautuvėje
Juokiuosi, kad indaplovė pas mus sugenda tam, kad išmokytų susitvarkyti su indais, kurių plovimą priskirčiau vienam sunkiausių savo darbų. Ypatingai, kai indai iš plautuvės jau lipa per kraštus. Taip atidėliodama vienos lėkštės išplovimą, surenku visą kolekciją, o tuomet jau liūdesys apima akimirksniu. Mokausi, kad plautuvėje jų neliktų, kad po maisto ruošos ir valgio, joje neliktų nė vieno nešvaraus puodelio. Nu, nes jie lyg magnetas traukia vienas kitą. Tikiuosi, kitą savaitę indaplovė bus tvarkoje.

8. Daiktų kaupimo vietos
Dažnuose namuose randasi karštosios zonos, kuriose kiekvieną dieną esamę įpratę „priglausti“ daiktus. Dažniausiai, tai smulkūs daiktai ar popieriai. Kalbu apie vietas, kuriose pažeriame saują monetų ištrauktų iš kišenės, parduotuvėje susirinktus pirkinių kvitus, skrajutes ir laiškus iš pašto dėžutes bei kt. Gali būti ir drabužių kaupimo taškas. Mes tokį visai nesenai įkūrėme ant skalbimo mašinos, vonios kambaryje. Suskubau naikinti, nes jau toks patogus persirenginėjant. Su šiomis daiktų kaupimo vietomis viskas būtų gerai, jei reguliariai jas perrūšiuotume, tačiau taip daro retas. Susikaupia kalnai. Karštoms vietoms naikinti padėtų patogios talpyklos: dėžutės monetoms, dokumentų stovas popieriams ir kt.

9. Atidėliojimas
Tai vienas bjauriausių ir stipriausių mano įpročių. Kiek save pamenu, viską pasilikdavau atlikti paskutinei minutei: pasiruošimas mokykloje, kursinis, bakalaurinis, magistrinis, lagaminas į kelionę  ir t.t. Taip atidėliojau ir su tvarka, savo namų priežiūra, sveikatos priežiūra, kitose srityse. Mokausi, oj, kaip mokausi neatidėti ryt, poryt, po pusvalandžio, o atlikti iš karto bei iš anksto. Kai pavyksta šį įprotį perlaužti, toks pasitenkinimas užpildo širdį.

Kaip manote ar žmogaus gyvenimo mokslas susideda iš mokyklos bei universiteto? Mano nuomone, kad tik po jų, prasideda tikrasis mokslas ir menas sujungti teoriją su praktika. Įdomiausia, jog šis dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Mokomės nuo gimimo iki mirties.

Žiūriu “Bridžitos Džouns kūdikį” ir krizenu. Ačiū Die, tie vienatvės ir meilės paieškos metai praeityje.

Už laimingas pabaigas,
Toma Šokelė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *