Rita Šulgė: keliaujanti į kalnus

Iš kiekvienos savo pašnekovės, neabejotinai, turiu ko pasimokyti, tikiuosi, turite ir jūs. Tokia ir buvo „O kaip ji viską spėja“ paskirtis. Jau nepamenu kur perskaičiau, tačiau giliai įstrigo frazė, kad

labai greitai tapę mokytojais, mes nebeleidžiame sau būti mokiniais, nebeleidžiame sau klysti, eksperimentuoti, rasti.

Pirma mintis, dar ir dar skaitant Ritos žodžius, trumpi bei aiškūs atsakymai. Rodosi, viskas taip paprasta. Tikrai, tai yra tai, ko turiu išmokti. Trumpai ir aiškiai dėstyti savo mintis. Galbūt, kitaip ir negali būti, kuomet augini ketveriukę. Reikia visur suspėti.


Rita (3)


Pradėkime nuo tavo sukaupto bagažo. Jame net keturi vaikai, nuostabus vyras bei jaukiai įsitaisiusi Lapė ir džemas. Žvelgiant į tavo socialinius tinklus, panašu, tau to negana, didingai atsirado kalnai. Kaip tai nutiko?

Kalnai atsirado netikėtai, bet isiveržė su visa savo didybe. Tai buvo pirma mano ir vyro kelionė be vaikų, Čekijos kalnai. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Tada supratau, kad noriu dar ir noriu ne tik takeliu į viršūnę užlipti. Grįžom, susiradau kursus ir įsisukau. Dabar tai mano gyvenimo dalis ir didelė.

Jie padovanojo man labai daug nuostabių žmonių, kuriuos sutikau besimokydama.


Rita (8)


Būna žmonės orkestrai, o tu panašu visų galų meistrė: grimo specialistė, žaislų su istorijomis kūrėja, alpinistė. Kaip tavo gyvenime randasi, iš pirmo žvilgsnio, tokios skirtingos veiklos, kurios puikiai važiuoja?

Alpiniste savęs nevadinčiau, per daug garsu būtų. Labiau gal keliaujanti į kalnus. Man visada atrodė, kad tai labai panašios veiklos. Veiklos reikalaujančios daug kantrybės, atsidavimo ir užsispyrimo.

Esu iš tų žmonių, kurie nemoka daryti darbų puse kojos. Aš neriu visa galva, todėl ir negali nevažiuoti.


Rita (2)


Pamenu tavo pasakojimą, jog tu nevairuoji automobilio. Papasakok, kaip šiais laikais be jo pasirūpinti keturiais vaikais. Kaip prasideda tavo rytas? Kokia dienos rutina?

Aš daug vaikštau. Svarbu viską gerai suplanuoti ir pagalvoti vienu žingsniu į priekį. Visą lokaciją esu sudėliojus taip, kad viską galim pasiekti pėstute arba užtenka poros stotelių autobusu. Vaikštom bet kokiu oru, tai puiki ligų prevencija.

Keliuos pirma, ruošiu pusryčius, vedžioju šunį, lydžiu dukras į mokyklą ir darželį. Grįžtu namo, ruošiu pietus ir siūnu. Per pietus pasitinku dukras prie mokyklos, būreliai, mažosios paėmimas iš darželio, vakarienė, mano treniruotės ir veikla kalnų bendraminčių klube. Vienos dienos užimtesnės, kitos laisvesnės.

Per dieną nueinu mažiausiai 15 000 žingsnių. Gal kažkada ir vairuoti pradėsiu.


Rita (5)


Ar dar atsimeni savo moterišką gyvenimą iki vaikų? Kuo jis buvo kitoks nei šiandien ir kaip keitėsi su kiekvienu vaiku?

Jei rimtai, tai sunkiai prisimenu. Mano vyriausiam sūnui jau 16 metų. Jo susilaukiau būdama dvidešimt vienerių. Augau ir brendau kartu su savo vaikais. Su pirmu vaiku labai stipriai dirbau, o su dukrom, leidau sau būti tik mama ir žmona labai ilgą laiką.

Kaip manai, ar suderinama moters karjera ir šeima? Kalbu apie laimingo gyvenimo darną, o ne suplūkusią, anksčiau laiko pasenusią ir meilės gyvenimui bei aplinkiniams nebejaučiančią moterį.

Turbūt vieno atsakymo nėra. Tačiau, jei moteris turi daug pagalbos iš šalies ir pati gerai jaučiasi, tada taip. Aš pati galvoju, kad tai nėra paprasta.


Untitled design (1)


Vyras, beprotiškai svarbus žmogus šalia, kuriam ne visada lieka laisva minutė pokalbiui prie arbatos, pasimatymui į kiną. Ar turite kokį būdą išlaikyti savo santykius šiltus ir artimus, nepamirštant, kad esate ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai?

Mes pradėjome bėgioti kartu. Tai yra tiesiog nuostabu.

Būna krizių. Ne šeimos, asmeninių. Kai norisi viską mesti ir apsiverkti. Kaip susidoroji su liūdnomis dienomis?

Esu emocijos žmogus, tai jei norisi verkti, verkiu. Einu į mišką ir išsiverkiu. Visada palengvėja.


Rita (7)


Moterys dažnai papasakoja tik dalį tiesos. Nutyli apie pagalbą iš šalies ir demonstruoja, kad pati viena viską spėja. Nekalba apie aukles, greta esančias močiutes ar namų tvarkytojas. Formuojamas požiūris – aš privalau viską padaryti viena pati. Tokį signalą gauna ir vyrai. Kaip manai, kodėl moterys nenori pripažinti, kad norint kokybiškai gyventi reikalinga aplinkinių pagalba? Ar tu/jūsų šeima turi pagalbininkus, močiutes ar aukles, išleidžiančias pailsėti nuo mažų džiaugsmų? Nes kartais, negali pusmetį nusikirpti, nėra kur palikti vaiko.

Nežinau, gal atrodo, kad paprašyti pagalbos yra silpnumas. Bet aš nežinau ar taip jau blogai būti silpnai.

Jau keli metai, kai aš nebeturiu mamos, tai ir pagalbos neturiu. Vyro mama, gyvena kitame mieste. Jos pagalbos prašome labai retai. Vaikai, dabar jau tokio amžiaus, kai eina į mokyklas ir darželį, todėl spėju daug nuveikti. Mūsų šeimoje, buitimi rūpinuosi aš, o vaikų priežiūra dalinamės su vyru.

Tikrai yra buvę, kai padėdavo auklės. Turime namų tvarkytoją, ji yra didelė pagalba man.


Rita (6)


Sakoma, laimingi namai arba tvarkingi namai. Ką renkatės jūs?

Laimingus namus, bet man patinka, kai jie buna tvarkingi.

Gyvenimas grįstas pasirinkimais. Jeigu šiandien reikėtų pasirinkti, šeima ar karjera, koks būtų tavo pasirinkimas?

Net nereikia galvoti, tikrai – šeima.

Jau esu dariusi tokį pasirinkimą ir nesigailiu, kad tada taip pasirinkau.

Taigi, koks tavo laimingos moters gyvenimo balanso receptas?

Nepamiršti, kad esi žmogus, kuris turi svajonių, pildyti jas. Nebijote prašyti pagalbos ir ašarą nubraukti, jei norisi.


Rita (4)


Tekstas paruoštas kartu su Rita Šilgė
Nuotraukos – iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *