Rūta Pavilionytė-Dvareckienė: moterys yra didžiulė jėga

Žvelgiant į moters akis ir šypseną, niekada negali žinoti, kokią vidinę stiprybę ji slepia. Tik sulaukusi atsakymų į užduotus klausimus, sužinojau Rūtos istoriją ir tai, kokią turi ji drąsą. Tos paprastos nepaprastos moterys yra ypatingos. Svarbiausia, tikros.


Pozityvas. Pradėkime nuo jo. Stebint tavo socialinius tinklus, bendraujant, neabejotinai juntama ramybė ir teigiamas vaibas. Iš kur viso to semiesi, kas tavo šaltinis?

Visų pirma noriu padėkoti už klausimus ir pasveikinti su tokia gražia iniciatyva. Išties, labai malonu, kad atkreipei dėmesį į mus, tas paprastas moteris, kurios tiesiog gyvena gyvenimą, kaskart pasidalindamos juo ir viešai.

Aplink tiek daug negatyvo, kad būti dar viena, nešančia jo vėliavą, tikrai nenoriu. Jaučiuos atsakinga ne tik už savo mintis, žodžius, bet ir už moteris, kurios seka mano paskyrą. Juk mes moterys – didžiulė jėga, nuo mūsų priklauso koks tas vaibas, ne tik namuose, bet ir aplinkui, todėl, kuo daugiau pozityvo, tuo geriau.

Kokias vibracijas skleisime, tokias ir pritrauksime, paprasta fizika.

Ruta (2)©Monikos Dovydaitės nuotr. Filorga Moters projektui

Sveikinu, jūs laukiatės dvynukų! Kaip į tokią žinią reaguoja tėvai, alpsta iš džiaugsmo ar rūpesčio?

Visi trys mūsų vaikai gimė po pagalbinio apvasinimo procedūrų, tad esame jau brandūs tėvai. Kelias iki jų buvo ganėtinai ilgas ir sunkus. Trys už dviejų kainą, kaip juokaujame. Kad laukiamės dvynukų stipriai nenustebau, prieš dvi savaites man buvo įsodintos dvi blastocistos (t.y.: 5-ių dienų embrionai). Kojas pakirto vis tiek. Dar didesnė nuostaba laukė, kai gydytoja pasakė, kad laukiames dviejų berniukų. Dar vaikystėje norėjau dukters, pirmoji gimė Elzė Marija. Visuomet atrodė, geriausiu atveju, galėtų būti vienas berniukas, bet realiai turėsime tris mergaites. O čia, DU berniukai! Galiu pasakyti, berniukai mamoms kaip saldainiai, taip kaip tėčiams dukros. Kalbant apie rūpesčius ir džiaugsmus, aš ir dabar galiu tuo pačiu metu alpti iš rūpesčio ir iš džiaugsmo! Na gal iš džiaugsmo vis tik dažniau (nusišypso).



O kokia kasdienybė su jais? Kaip susitvarkai su dviem vienu metu?

 Išties juk tenka tvarkytis su trim. Nors Elzytė jau didelė šešiametė, bet dėmesio jai reikia daugiau. Kažkada mano draugė paklausė to paties, tuomet atsakiau, kad nesusitvarkau. Na, bet gal vis dėlto susitvarkau. Tik būdama idealistė, norėčiau tvarkytis geriau (nusišypso).

Svarbiausia, visame tvarkymosi procese, gerai sudėliota rutina, tuomet saugiai jaučiasi vaikai, o ir suaugusiems daug ramiau.



Bentologija. Tavo įrašai visuomet nuoširdūs, sulaukia daug susidomėjimo bei didelio palaikymo. Panašu, maitinatės itin sveikai, daug gamini. Tam reikia ne tik laiko, bet ir žinių. Kaip pavyksta su vaikais susitarti dėl daržovių?

Prisipažinsiu, esu geresnė teoretikė nei praktikė ir man labiau patinka rašyti nei gaminti. Tačiau turėdama didelę šeimą ir tokį verslą, esu tiesiog priversta tai daryti (juokiasi). Man pačiai atrodo, kad galėtume maitintis dar sveikiau, o ir derybos dėl daržovių mūsų šeimoje vyksta kasdien. Gerai, kad Elzė turi bent kelias mėgstamas, tad avokadai, brokoliai, morkos, agurkai ir pomidorai mūsų šaldytuve yra visuomet. Su dvyniais būna visko, kartais ir dešrelių išverdu, kad visai alkani neliktų, tik renkuosi ne pieniškas, o iš šviežios mėsos.



Šiandien, rodosi, išnyko riba tarp vyro ir moters skirtumų, neliko vyriškų ir moteriškų darbų. Išsilyginimome ir darbo rinkose, pasiskirstome darbus namuose, vaikų priežiūros atostogas. Kokiu modeliu vadovaujatės savo šeimoje?

Prieš keletą dienų kaip tik kalbėjomės su Rolandu, kad yra vyrų, kuriems pakeisti vaikui sauskelnes yra iššūkis, jis stebėjosi, kad tokių dar yra (šypsosi).

Mano vyras moka ir gali daryti viską. Aš net nesakau, kad jis man padeda auginti vaikus, mes tai darome kartu.

Ir namais rūpinamės kartu. Gal tik skalbimas ir lyginimas yra mano prerogatyva. Tačiai jei reikėtų, susitvarkytų ir čia. Hmm, nors su lyginimu, tai gal ne.

Ar dar atsimeni savo moterišką gyvenimą iki vaikų? Kuo jis buvo kitoks nei šiandien ir kaip keitėsi su kiekvienu vaiku?

Tai man ganėtinai skaudi tema, bet aš pasirinkau kalbėti. Kartais galvoju, kad gal Dievas mus ir apdovanojo šiais vaikais dėl to, kad galėčiau padėti kitiems. Kai praėjusiais metais kilo vajus dėl keičiamo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, aš buvau ta mama, kuri stojo kalbėti viešai. Mes sugebėjome pakeisti valdančiųjų nuomonę bei įtikinti neriboti embrionų skaičiaus. Tai ilga istorija.

Aš tapau moterimi tuomet, kai pagimdžiau vaikus.

 

Vienoms tai nėra būtinybė, man gi motinystė buvo ir yra reikalinga kaip oras. Kaip bebūtų sunku, kai vaikai serga, neklauso, sujaukia namus ar nesitvarko, ateina naktį į lovą, nes bėga nosis, susapnavo drakoniuką ar šiaip pabudo ir tos mažos kojytės pačios atvedė, kaip vėžliukus į jūrą, o paskui nebeužmiegu, aš kasdien dėkoju Aukščiausiam, kad leido man tapti MAMA!

Kaip manai, ar suderinama moters karjera ir šeima? Kalbu apie laimingo gyvenimo darną, o ne suplūkusią, anksčiau laiko pasenusią ir meilės gyvenimui bei aplinkiniams nebejaučiančią moterį.

Manau, moterys kaip nori taip ir gyvena – nori būti nusiplūkusiomis namų šeimininkėmis, būna. Nori suderinti karjerą su namais, suderina! Nori būti gražios, pasistengia, nori susenti anksčiau laiko, pasistengia taip pat. Mintimis, žodžiais, darbais.

Vyras, beprotiškai svarbus žmogus šalia, kuriam ne visada lieka laisva minutė pokalbiui prie arbatos, pasimatymui į kiną. Ar turite kokį būdą išlaikyti savo santykius šiltus ir artimus, nepamirštant, kad esate ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai?

Mes abu dirbame namuose, tad laiko kartu užtenka, tik va koks tai laikas.

Kartais gyvybiškai svarbu kažkur kartu išeiti, pabūti dviese ir tik vienas su kitu, o ne tvarkant reikalus.

Ar mums tai pavyksta? Retai, tačiau šį savaitgalį buvome Erikos Dženings koncerte. Net širdis dainavo. Dėkui mano Mamai už tai. Rolando Mama gyvena Amerikoje. Tėvų jau nebeturime. Todėl galimybių pabėgti nedaug. Nesiskundžiu. Na gal tik kartais.



Būna krizių. Ne šeimos, asmeninių. Kai norisi viską mesti ir apsiverkti. Kaip susidoroji su liūdnomis dienomis?

Čia kaip ir susitvarkau su vaikais (šypsosi). Nesusidoroju. Nors gal ir susidoroju išeidama pasivaikščioti su lazdomis. Gyvename šalia miško, jau antrus metus esu pamėgusi šiaurietišką ėjimą su lazdomis. Tik ši žiema buvo labai šalta ir sirgome visi daug, gerokai numečiau į šalį šį malonumą.

Žinau, kad tikra terapija moterims – moteriška kompanija.

Stengiuosi lankytis įvairiose moteriškose konferencijose. Lankau Veiklių Moterų ratą su Milda Sabiene. Žinoma, būna puiku kai susitinkame draugių kompanija. Gaila, kad dabar tai pavyksta vis rečiau. Visos paskendusios savo šeimose, darbuose. Aišku, knyga, muzika visuomet yra didžiulė pagalba. Vis dėlto stipriausias mano optimizmo užtaisas yra mano vyras.



Moterys dažnai papasakoja tik dalį tiesos. Nutyli apie pagalbą iš šalies ir demonstruoja, kad pati viena viską spėja. Nekalba apie aukles, greta esančias močiutes ar namų tvarkytojas. Formuojamas požiūris – aš privalau viską padaryti viena. Tokį signalą gauna ir vyrai. Kaip manai, kodėl moterys nenori pripažinti, kad norint kokybiškai gyventi reikalinga aplinkinių pagalba? Ar tu/jūsų šeima turi pagalbininkus, močiutes ar aukles, išleidžiančias pailsėti nuo mažų džiaugsmų? Nes kartais, negali pusmetį nusikirpti, nėra kur palikti vaiko.

 O taip!!! Aš pati labai neseniai išmokau paprašyti pagalbos savo vyro. Jis man visuomet sakydavo, jog jei kažko reikia, sakyk! Bet juk gi ne, aš pati! Moterys, pagalba yra būtina! Mes turime išmokti paprašyti pagalbos ir turime mokyti to savo dukras! Kodėl? Nežinau, gal auklėjimas. Mano kartos moterys, buvo auginamos socialistiniu principu. Mamos ant rankų nešdavo vaikus ir pirkinius, o tėvai išdidžiai žingsniuodavo iš paskos. Tokį pavyzdį mačiau ir aš. Tai turi keistis, mes turime išmokti paprašyti pagalbos.

Kažkur skaičiau, kad didžiausias malonumas išleisti pinigus moteriai yra ne apsiperkant, o sumokėti namų tvarkytojai (nusišypso).

 

Sakoma, laimingi namai arba tvarkingi namai. Ką renkatės jūs?

Mūsų namus kiekvieną trečiadienį tvarko švaros fėja Danutė. Be jos sunkiai įsivaizduoju tvarkingus mūsų namus. Visą savaitę švarinamės patys. Rolandas mėgsta tvarkyti indus, čia jo terapija, aš plaunu grindis, kartu renkame žaislus vakarais. Taip ir kuriam savo laimingus, tvarkingus namus. Nebūčiau laiminga, jei reikėtų gyventi netvarkinguose namuose, tačiau nesu ir iš tų, kuri negali užmingti, žinodama, jog po lova tupi dulkių kamuoliukai (juokiasi).

Gyvenimas grįstas pasirinkimais. Jeigu šiandien reikėtų pasirinkti, šeima ar karjera, koks būtų tavo pasirinkimas?

Šeima.



Taigi, koks tavo laimingos moters gyvenimo balanso receptas?*

Nelabai mėgstu šio žodžio, nes balansuoti, tai gyventi įsitempus. Man labiau patinka gyventi harmoningai – harmonijoje su savimi, su aplinka, su savo šeima, su mylimu žmogumi, pasauliu, gamta (plačiai nusišypso Rūta).


Tekstas paruoštas kartu su Rūta Pavilionytė-Dvareckienė
Nuotraukos – iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *