Meilė grįžta į mūsų namus

Buitis apima daugybę veiklų, nuo valymo iki maisto gamybos, nuo skalbimo iki pasiruošimo namų vakarėliui. Per laiką susiformavo nuomonė, kad namų šeimininkė tėra namie „sėdinti“ vyro išlaikytinė. Kuri pajudina nosį ir štai ant stalo garuoja maistas, kuri spragteli pirštais ir namuose įsivyrauja švara, kuri tiesiog „sėdi“, o vaikai patys užauga. Tada moteris atsistojo ir nusprendė įrodyti, kad ji moka viską, kad jos išlaikyti nereikia, kad ji labai stipri. Šeima, darbas, buitis, pareigos ir dar eilė į vieną žmogų supuolančių pareigų. O ko tu tokia susiraukusi?

Ne kartą garsiai džiaugiausi, kad turiu nuostabų vyrą. Pasiburbuliuojam kaip ir visos normalios šeimos, tačiau stengiamės vienas kitą palaikyti, padėti, suprasti. Kiek kartų esu jam išreiškusi savo poziciją, kad moterys yra stipruolės, kad jos gali viską, kad kai kurios veža kaip už du. Nežinau kiek iš tų kartų jis manęs klausėsi, o ir nereikėjo, nes stengiausi įtikinti ne jį, o save, kad mes galime lygiai tiek ir dar daugiau nei jie.

Iki sutinkant jį ir atsiradus jai, įrodinėjau sau, o daugiausia kitiems, kad aš galiu, kad aš pati, kad nereikia, susitvarkysiu. Kuomet „lūždavau“ bliaudavau ir galvodavau kodėl man niekas nepadeda, kodėl atsitraukia. Tik dabar suprantu, kad šalia tokio žmogaus nebūčiau norėjusi būti šalia ir aš, o kodėl to turėtų norėti kiti? Didesnę savo gyvenimo dalį stengiausi būti šalta ir stipri, pasiruošusi blogiausiam ir nesidžiaugianti geriausiu. Nors apsibliauti galiu grojant himnui, pravažiuojant kaukiančiai greitajai, klausant įkvepiančios kalbos ar užuodus sentimentus keliančius kvapus. Saugojau save nuo meilės sau ir kitam, maniau, kuomet jauti labiau skauda. Įsimylėti būdavo lengva, o mylėti sunku. Pykti, patogiau nei atleisti.

Ir štai atkeliauja etapas, kuomet visiškai nebenoriu būti dirbtinai stipri. Manau, išmokau paprašyti, nusileisti, pasitarti, pripažinti. Suderinti nuosavą verslą su mamos, žmonos, sesers, dukros, draugės pareigomis yra siaubingai sunku. Visi laukia dėmesio, o aš vis kartoju tuoj, jau nebedaug liko, jau visai netrukus. Nuo balandžio įsisukau į procesą, kurio negalėjau ir net nenorėjau sustabdyti, kartais net deramai kontroliuoti. Kodėl? Nes man to reikėjo. Nes „sėdėti“ namie su vaiku buvo lygu prarasti laiką.

Tvarkausi savo namus ir dainuoju. Su kiekvienu daiktų prikrautu maišu, išvalytu kampu, protas šviesėja. Be paliovos galvoje šnibždėjusios mintys ima rimti, širdis kalba vis garsiau, o viduje tampa šilčiau. Man nereikia to šlamšto, man nereikia tų nereikalingų daiktų, man nereikia tuščiai švaistomo laiko ir man nereikia to šimto minčių. Man reikia tik meilės kupinų namų. Ji grįžta. Tylu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *